Žaliąjį tiltą...
Rugpjūčio 8d. sukaks 360 metų.
Ne taip jau baisiai seniai buvo.
Didelis mūšis prie Vilniaus įvyko 1655m. rugpjūčio 8d. Neturint jėgų Vilnių tiesiogiai ginti, pagal J.Radvilos planą nutarta trauktis, pereiti Nerį mūriniu tiltu ir čia gintis. Lauko etmono žmonės bandė sutelkti savo pajėgas ir gintis prieš tiltą (Neries kairiajame krante), bet tai nepasiteisino, kovoje su maskvėnais patirta daug nuostolių.
Tiltu traukėsi didžiulė masė žmonių ir vežimų. Juos pridengė abiejų etmonų organizuota tilto gynyba.
Vyko priešą stabdantis mūšis. Iš abiejų pusių pylėsi muškietų ir patrankų ugnis. Penkios Maskvos vėliavos (daliniai) jau buvo ant tilto, bet didžiojo etmono Jonušo Radvilos pėstininkai ir dragūnai atstūmė priešą, iš kurio buvo atimtos trys kovinės vėliavos. Atkakli tilto linijos gynyba vyko visą dieną iki nakties. Gynybinėje kovoje galėjo žūti apie 2 tūkstančius Lietuvos karių.
Tiltą perėjusi silpnesnė mūsų kariuomenės dalis ir gyventojai per miškus traukėsi link Sudervės, Musninkų, Kėdainių. Etmonai su savo kariais, naktį likę sargyboje, taip pat traukėsi. Jonušas Radvila išsaugojo dalį kariuomenės, kad galėtų atnaujinti kovą. Degė maskvėnų plėšiamo Vilniaus priemiesčiai.
Toliau vyko derybos su didžiąją krašto dalį okupavusiomis Maskva ir Švedija.
J.Radvila išlaikė šauktinių kariuomenę – valstybingumo tęstinumą.
1655m. mūšis Vilniuje ant Neries tilto ir jo aplinkoje buvo reikšmingas to meto Lietuvos gynyboje, sulaikant didžiulę Maskvos invaziją. Tai ryškiai liudijo įžymus vilnietis, karaliaus sekretorius, gydytojas, artimas etmono aplinkos žmogus, to meto Vilniaus apsaugoje, Vilniaus vaivadijos pašauktinių kariuomenės sudėtyje su savo žirgu dalyvavęs Motiejus Vorbekas Letovas („Lietuvis“). Jo atsiminimų knygoje „Atminties lobynas“ („Skarbnica….“) amžininko, dalyvio akimis ryškiai atskleidžiami šie faktai. Mūšis plačiai nuskambėjo to meto Europoje, tačiau vėliau primirštas.
Pamiršti apie 2000 žuvusiųjų 1655m. negalima.
Atstatant tiltą, 1950m., platinant ir rekonstruojant gatvę, koplytstulpis buvo nugriautas, kalva nukasta (V. Drėma, 1991). Tuomet moksleivio akimis pačiam teko matyti, kaip kasant iš kalvos rytinio šlaito byrėjo žmonių kaulai, kaukolės ir, mums šiuo atveju ypač svarbu, senovinių artilerijos pabūklų vamzdžiai (jie vėliau buvo Istorijos etnografijos muziejaus, dab. Nacionalinio muziejaus žinioje). Galima tvirtinti, kad būtent šios patrankos su žmonių palaikais mena didįjį 1655m. mūšį ir jame žuvusiuosius. Sovietiniais metais be atodairos sunaikintą kovojusių ir žuvusiųjų atminimą būtina pagerbti.
Tuo metu. XVII a., ten buvo strateginė vieta - brastos vietoj stovintis tiltas, vienintelis to meto Vilniuj.
Nežinoma Vilniaus istorija. Kaip sovietai Žaliąjį tiltą sprogdino.
Ir paveiksle,
Pažink Vilnių.
Miegančioji gražuolė.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą