2018-03-01

Nacionalistų valdomas Izraelis


Elertė TV šįryt išdrįso, pasakodama apie Lenkijos parlamentarų išvyką pas žydus pasikalbėti apie jų itin neigiamą reakciją į Lenkijos nusistatymą nacistinės Vokietijos koncentracijos stovyklų okupuotoje Lenkijoje nevadinti „Lenkijos stovyklomis", šiandienos Izraelį pavadinti nacionalistų valdoma šalimi.

Izraelis, Apolono vaikas.
Simonas Algirdas Spurga | Bal 29, 2015

Šiandienos Izraelis pergyvena nemenkas įtampas. Kovo mėnesį vykusiuose rinkimuose politinės jėgos, nedviprasmiškai ir be išlygų pasisakiusios už vakarietišką liberaliąją demokratiją ir lygias visų valstybės gyventojų teises ginantį Izraelį, – Sionistų sąjunga, „Yesh Atid“ ir „Meretz“ – tegavo trečdalį vietų (40) šalies parlamente.

Akivaizdu, jog nugalėjo „saugumo“, o ne „yrančios gerovės valstybės“, „mažumų teisių“ ar „individo laisvės“ argumentai. Benjaminas Netanyahu ir jo vadovaujama „Likud“ suformuos dešiniausią valdančiąją koaliciją Izraelio istorijoje, o joje neliks vietos nė vienai centro-kairės partijai, galinčiai sudaryti atsvarą premjero – arba Karaliaus Bibi, kaip jis kartais vadinamas – politikai.

Tokie rinkimų rezultatai nėra palankūs taikaus žydų ir palestiniečių arabų sambūvio galimybei Pažadėtoje žemėje. Nors ir nuolat kaitaliojantis savo poziciją, Netanyahu prieš rinkimus teigė, kad Palestinos valstybė jam būnant Izraelio premjeru nebus įkurta. Apie taip vadinamą „dviejų valstybių sprendimą“ (angl. two-state solution) – tarptautinės bendruomenės požiūriu, esminę taikos regione sąlygą – esą galime pamiršti.

Šiame tekste bandoma bent iš dalies apžvelgti, kodėl šis dviejų valstybių sugyvenimo projektas žlunga, su kokiais esminiais iššūkiais jis susiduria ir kokios sąlygos reikalingos sėkmingam jo įgyvendinimui. Straipsnyje visų pirma atsispiriama nuo Jurijaus Sliozkino interpretacinės istorijos „Žydų šimtmetis“, kurioje, be kita ko, išskleidžiamas žydų valstybės nacionalizmo specifiškumas. Pastarasis, mano supratimu, kelia nemenką egzistencinį iššūkį taikos reikalui Palestinos regione. Deja, kovo mėnesį vykę Izraelio parlamento rinkimai, sprendę ir aptariamą šalies tautiškumo programos klausimą, dviejų valstybių sprendimą tik atitolino – ne tik todėl, kad Netanyahu jį paprasčiausiai neigia, bet ir todėl, kad sprendimo (arba sugyvenimo) sėkmė priklauso nuo to, kokiais principais apskritai yra grindžiamas Izraelio politinis gyvenimas.
Jacques de Molay „Jeruzalės užėmimas“ 1299


Kaip įveikti status quo

Nuo pat žydų valstybės susikūrimo JAV ir kitos pasaulio politinės jėgos gana nuosekliai remia dviejų valstybių sambūvio principo įgyvendinimą Palestinoje, kuriuo siekiama sukurti taikią Izraelio ir arabų valstybės kaimynystę – dviejų atskirų valstybinių darinių koegzistavimą, potencialiai galintį užbaigti dešimtmečius trunkantį žydų ir arabų konfliktą buvusio Britų imperijos Palestinos mandato teritorijoje.

Žinoma, dviem kariaujančioms tautoms sukirsti rankomis dėl palestiniečių valstybės įkūrimo Izraelio kontroliuojamuose Vakarų Krante ir Gazos Ruože yra itin sudėtingas uždavinys. Nepaprastai skausminga yra buvusio Palestinos autonomijos prezidento Jesiro Arafato praleista istorinė galimybė susitarti su tuometiniu Izraelio ministru pirmininku Ehudu Baraku, kuris 2000 m. palestiniečiams pasiūlė beveik viską, ko jie galėtų tikėtis: nepriklausomos Palestinos valstybės su sostine Jeruzalėje įkūrimą, 95 proc. Vakarų Kranto teritorijos, Šventyklos kalno kontrolę ir milijardus dolerių kompensacijų palestiniečių pabėgėliams. Arafatas pasiūlymą atmetė, netgi dalies arabų šalių pasipiktinimui.

Šiandien tokia susitarimo galimybė atrodo kaip tolimas praeities miražas: Gazos Ruožą kontroliuoja Izraelį sunaikinti siekiantis „Hamas“, o žydų naujakuriai vis giliau skverbiasi į Vakarų Krantą. Vis dėlto visos kitos alternatyvos dabartinio status quo (teritorijų, kuriose galėtų įsikurti palestiniečių valstybė, okupacijos) įveikimui yra itin nepalankios taikai ir teisingumui, taip stokojamiems Artimuosiuose Rytuose. Šios alternatyvos – tai arba Izraelio valstybės panaikinimas ir žydų išvarymas „jūros link“, arba Vakarų Kranto ir Gazos ruožo aneksavimas prie Izraelio (su neįsivaizduojamai kebliomis pasekmėmis ir pačiam Izraeliui), arba dabartinių palestiniečių teritorijų prijungimas prie aplinkinių arabų valstybių (su kuo dauguma Palestinos arabų jau nebesutinka), arba federacinės dvitautės valstybės sukūrimas, galintis galop privesti prie jugoslaviško scenarijaus – nuolatinių etninių konfliktų ir dar gausesnio kraujo praliejimo.

Tad jeigu sutariame, kad dviejų valstybių sprendimas yra siekiamybė ir geriausia išeitis iš susidariusios keblios padėties, tuomet būtina nuspręsti, kaip užtikrinti tai, kad šis sprendimas veiktų. Neabejotinai pirmoji sąlyga yra pačių palestiniečių noras ir gebėjimas pripažinti Izraelio teisę egzistuoti, mainais už suverenitetą pasižadėti gyventi taikiai su žydų valstybe pašonėje. Labai svarbu, kad Izraelis jaustųsi užtikrintas, jog „Hamas“ ideologiją išpažįstančios jėgos neįsitvirtins Vakarų Krante, ir kad nepriklausomos Palestinos teritorijoje nesuvešės radikalaus islamizmo vėžys, siekiantis sunaikinti Izraelį. Griūvančių Artimųjų Rytų destabilizacijos kontekste tai pasiekti, be abejo, gali būti ypač sudėtinga.

Tačiau nuolaidų arba tam tikrų kompromisų keliu gali eiti ir pats Izraelis. Šiame konflikte jis užima stipresniojo poziciją, ir stipresnysis turėtų stengtis solidarizuotis (be abejo, sveiko proto ribose) su silpnesniuoju. Dviejų valstybių sprendimas neišspręs konflikto, jei jis tik dar labiau įtvirtins skirtybes, o ir pats skirtybių teigimas ir pabrėžimas sprendimą tik atitolina. Norėdamas pasiekti taiką, Izraelis turėtų pasirinkti kiek įmanoma labiau respublikonišką, pasaulietišką, lygias visų piliečių teises užtikrinančios valstybės kryptį, kurią palaiko liberaliai mąstantys sionistai (ypač nemenka dalis Vakarų Europoje ir JAV gyvenančių žydų intelektualų ir apžvalgininkų, tokių kaip Jonathanas Freedlandas ir Peteris Beinartas). Tik tuomet galimas dviejų valstybių sambūvis bus taikingas.

Problema ta, kad šitoks kelias iš dalies paneigtų pačią Izraelio politinio gyvenimo prigimtį. Tai liudija ir kovo mėnesio rinkimų rezultatai, į šoną nustūmę liberaliąsias jėgas.

Nacionalinė žydų valstybė ir totalinis tautiškumas


Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu aktyviai remia įstatymo projektą, skelbiantį, jog Izraelis yra nacionalinė žydų valstybė. Be kita ko, įstatymo projekte numatyta, jog arabų kalba jau nebebūtų oficiali šalies valstybinė kalba. Ši iniciatyva – tai viena buvusios vyriausybės susiskaldymo, privedusio prie išankstinių rinkimų šalyje, priežasčių. Ji gana aiškiai išskleidžia visą Izraelio valstybingumo prieštaringumą – ar Izraelis yra moderni pasaulietinė ir demokratinė valstybė, ar, grubiai tariant, etnokratija (galbūt artėjanti prie teokratijos?), teikianti pirmenybę tik žydų kilmės asmenims, nepaisydama arabų mažumos? Šią prieštarą paaštrina ir žydų nausėdijų Vakarų Krante klausimas – koks yra tose teritorijose gyvenančių palestiniečių arabų likimas? Jei Netanyahu remiama nausėdijų plėtra reiškia, kad Vakarų Krantas ankščiau ar vėliau taps Izraelio dalimi, ar milijonams palestiniečių apskritai bus suteikta Izraelio pilietybė? Ar žydų valstybėje arabai galės sudaryti daugumą ir rinkti valdžią?

Jurijus Sliozkinas, Kalifornijos universiteto Berklyje profesorius, knygoje „Žydų šimtmetis“ kalba apie nepalenkiamą, totalinį, teritorinį ir (tik) išoriškai pasaulietinį žydų nacionalizmą, paaiškinantį dabartinę Izraelio politiką. Tuo pačiu rašytojo brėžiamos žydų tautos istorijos gairės demonstruoja, kodėl liberalios Izraelio valstybės vizijos yra sunkiai įgyvendinamos. Šioms gairėms verta skirti šiek tiek dėmesio.

Pasak knygos autoriaus, Izraelis yra ypatinga valstybė, bene vienintelė Europoje po Šaltojo karo savo „gentinės mitologijos“ nesušvelninusi įvairiais daugiakultūriniais nusistatymais ir laikysenomis. „Izraelis – žydams“* yra tarsi savaime suprantamas dalykas ir Izraelyje, ir netgi visame pasaulyje.

Sliozkino veikale iš esmės atsiskleidžia du tokios Izraelio tapatybės susidarymo aiškinimai. Visų pirma, tai yra žydų atsakas į modernybės jiems keliamus iššūkius. Daugybę šimtmečių jie buvo, Sliozkino tikinimu, merkurininkai – Merkurijaus palikuonys, „dievo visų tų, kurie negano gyvulių, nedirba žemės ir nekelia kardo“. Žydai buvo prašalaičiai, svetimieji, bešakniai, klajokliai tarp sėslių valstiečių, todėl jiems buvo patogu ir lengva klestėti tarpininkavimo profesijose, kurių kiti nenorėdavo apsiimti. Merkurininkai „suteikia vertę daug didesnei pasaulio daliai negu valstiečiai ar gyvulių augintojai, ir daug veiklos rūšių jiems vertingos“. Žydai keliavo už valstiečio vaizduotės ribų – jie buvo bankininkai, prekeiviai, rašto žmonės; gydytojai, pranašautojai ir diplomatai.

Tačiau modernybėje visų tautų žmonės turėjo tapti merkurininkais – „mobiliais, gudriais, iškalbingais, profesiškai lanksčiais“, kitaip tariant – prašalaičiais. Merkurijus laimėjo prieš savo antipodą Apoloną, lanką ir strėles rankose laikantį žemės ūkio bei maisto gaminimo dievą, ir pavogė iš jo gyvulius, o meistrystė ir išmanumas nugalėjo kario garbę ir kitas apoloniškas dorybes. Visi pasidarė panašūs į žydus, tačiau šiame moderniame pasaulyje žydams sekėsi geriausiai: XIX-XX a. jie tapo ryškiausiais lyderiais mokslo, kultūros ir finansų srityse. Žydai tapo pastebimiausia elito dalis, todėl vis labiau neapkenčiama ir bauginanti. Tradicinėse visuomenėse apolonininkai ir merkurininkai gyveno skirtinguose pasauliuose ir apsiėmė skirtingus ūkinius vaidmenis, o tai kūrė ne tik atsiribojimą, bet ir abipusį poreikį. Modernybėje viskas apsivertė aukštyn kojomis, ir buvę apolonininkai suprato, kad jų vietas merkuriniame pasaulyje užėmė žydai, nesantys naujojo gentinio ryšio dalyviais naujose nacionalinėse valstybėse (nors tuo pačiu įnirtingai tvarkę kultūrinius tautų turtus). Tam tikra prasme žydai atstovavo modernybę, ir nepakeliami ar pernelyg komplikuoti modernybės reikalavimai buvo sutapatinti su žydais. Visa tai lėmė politinio antisemitizmo atsiradimą.

Taigi modernybė žydams tapo tikra problema. Jie virto geriausiais ir uoliausiais vokiečiais ir vengrais – puikiausiais naujų merkurinių tautų šviesuoliais – tačiau į naująsias nacijas nebuvo galutinai priimti. Kaip pastebi Sliozkinas, tuo pačiu jie neteko savo tradicinio gentinio prieglobsčio, mat senojo žydiškumo pradėta po truputį atsisakyti (šis nustojo atlikti savo funkciją). Žydai buvo tikri bešakniai modernybės žmonės, prašalaičiai tarp prašalaičių.

Ši „žydų problema“ pačių žydų buvo sprendžiami įvairiai (pavyzdžiui, marksizmas bandė padaryti galą nacionalizmui ir verteivystei apskritai). Vienas atsakymų į modernybės iššūkius – pasaulietinis modernusis žydų nacionalizmas, persimainymas į „normalią“ tautybę naujojoje Apolonijoje (Izraelyje). Sliozkino teigimu, „sionizmas buvo radikaliausias ir revoliucingiausias“ iš visų nacionalizmų: amžini miestiečiai pavirto valstiečiais, o vietiniai valstiečiai prilyginti svetimtaučiams įsibrovėliams; tremties mitas traktuotas pasaulietiškai ir paraidžiui; galiausiai, kario šlovė tapo neatskiriama naujojo žydų nacionalizmo dalis. Šis žydų nacionalizmas nėra panašus į jokį kitą Europoje: apoloniškasis orumas jame kilo iš hebrajiško, biblinio prado, o ne iš neherojiškų tėvų (paslaugų klajoklių) liaudies istorijos ir su ja susijusios jidiš kultūros. (O būtent liaudies istorija yra daugelio tautų mitų šaltinis.)

Šio teksto autoriaus supratimu, aptariamas Izraelio tautiškumo pradas yra judaizmas plačiąja prasme – kaip žydų tautos istorinė religinė praeitis. Žydai neturėjo bendro jiems būdingo vietinio kraštovaizdžio, nėra tokių genetinių bruožų, kurie būtų būdingi visiems žydams, o nuo pat Antikos ligi XX a. pradžios svarbiausi žydų istorijos įvykiai vyko ne Izraelyje. Galima teigti, kad žydų nacionalizmo mitas konstruotas ne aplink kokį nors liaudies kultūros ir vietos apoloninių mitų sumoderninimą ir pritaikymą tautiniam naratyvui, bet aplink supasaulietintą, tačiau savo kompleksiškumo ir visuotinybės nepraradusį judaizmą.

Ir iš tikrųjų, Izraelyje šiandien, Sliozkino žodžiais, „įšventinta ne liaudies kultūra, bet suliaudinta Dievo kalba“. Kaip teigia žydų sociologas Uri Ramas, Izraelis bus žydiškas tol, kol jame nebus griežtai pasaulietinės tvarkos. Kitaip tariant, judaizmas yra tarsi skydas, apsaugantis nuo pilietinio nacionalizmo susiformavimo Izraelyje – būtent jis žydų valstybę daro žydišką grėsmingų demografinių pokyčių perspektyvoje. Sinagoga apibrėžia žydų tautos ribas ir sudaro žydų nacionalizmo šerdį.
Maarten van Heemskerck „Pranašas Izaijas išpranašauja žydų sugrįžimą iš tremties“, 1560-1565

Žinoma, aptariamą radikalią žydų tautos politinio būvio transformaciją neabejotinai sustiprino ir nuolatiniai karai su vietos ir aplinkinių šalių arabais. Karžygių mitai, apgulties būsena, unikali istorinė patirtis ir judaizmas susijungė aptariamame žydų valstybės nacionalizme ir sudarė šiandienos Izraelio politinio gyvenimo turinį: žydai turėjo pritapti prie visuotinio merkuriškumo ir prašalaičių epochos tapdami nirštingiausiais Apolono vaikais. Tautinio vienalytiškumo teigimas ir teritorinė ekspansija (nausėdijų kūrimas ir teritorijas atskiriančių sienų statymas Vakarų Krante) yra tai, kas apibūdina nūdienos Izraelį, pateikusį savąjį atsakymą į žydų tautai tekusias modernybės negandas. Tiek žydas ortodoksas Simono Ostrovskio dokumentikoje apie padėtį Vakarų Krante, tiek naujakurys iš Lietuvos LRT laidoje „Emigrantai“ ryžtingai teigia: „Čia yra Pažadėtoji žemė, ir ji priklauso žydams.“ Panašus pasakymas yra jau neįsivaizduojamas kur nors Vakarų Europoje – juk istorinių ar kitokių nuoskaudų vedinos beveik visos tautos siektų perbraižyti pastarosios žemėlapį! (Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad pagal 1948-ųjų metų Jungtinių Tautų Palestinos mandato padalijimo planą Izraeliui atitekusioje teritorijoje daugumą sudarė žydai, į Izraelį pabėgę nuo persekiojimų gimtosiose šalyse ir didžiąją dalį žemės sąžiningai išsipirkę iš arabų žemvaldžių, taigi šiuo atveju galime kalbėti apie vilsonišką tautų apsisprendimo teisę.)

Apibūdintas modernybės iššūkis ir jį aprėpiantis specifinis žydų santykis su savuoju nacionalizmu sudaro pirmąją Sliozkino aiškinimo dalį. Antroji Izraelio savasties ir ypatingo jo tautiškumo aiškinimo dalis atsiremia į Holokausto kultūros įsigalėjimą. Šis įsigalėjimas reiškia, kad Vakarų pasaulis „įgavo transcendentinę visuotinybę“, nes gimė naujas moralinis absoliutas – universalus blogis Vokietijos nacių pavidale. „Holokaustas tapo visų nusikaltimų matu, o antisemitizmas – vienintele nedovanotina tautinio fanatizmo forma Vakarų viešajame gyvenime.“ Iš Dievo išrinktosios tautos žydai tapo nacių išrinktąja tauta, taigi galiausiai – Vakarų pasaulio išrinktąja tauta, kuriai kartais gali būti netaikomos kitoms tautoms galiojančios taisyklės. Tai leido Izraeliui tapti pačia ekscentriškiausia tautine valstybe Europoje, tuo pačiu – atstumta, nesuprasta, izoliuota valstybe. „Įkūnydami smurtinį atpildą ir gryną nacionalizmą pasaulyje, kuris skelbiasi nevertinąs nei vieno, nei kito, jie atsiribojo nuo valstybių, tarp kurių norėjo patekti.“ Galima sakyti, kad Izraelis yra prašalaitis pasaulio tautų šeimoje, merkurininkas tarptautinėje apoloninėje sistemoje.

Visas šis visų pirma Sliozkino įžvalgomis paremtas pasakojimas sufleruoja, kad Netanyahu įstatymo projektas dėl nacionalinės žydų valstybės nėra atsitiktinis. Žydiškas nacionalizmas – ryžtingas, karingas, ginkluotas, stačiokiškas, teigiantis nenuneigiamą Izraelio žydiškumą, žydų valstybę verčiantis šiuolaikine Sparta – yra beveik neišvengiamybė, sudėtingos žydų tautos istorijos (ir, be abejo, priešiškai nusiteikusių kaimynų veiksmų) pasekmė, žydų atsakymas į jų kaip prašalaičių lemtį moderniame pasaulyje.

Tačiau šį nacionalizmą Izraelyje kone aktyviausiai atstovauja senstantis karininkų elitas. Galima spėti, kad anksčiau ar vėliau jį pakeis naujoji karta – mažėjant socialinei atskirčiai, nelygybei, augant pragyvenimo lygiui ir kintant socioekonominėms aplinkybėms, tikėtina, daugės ir žmonių, skeptiškai žvelgiančių į nacionalistinę „Likud“ retoriką ir balsuojančių už kairiąsias politines jėgas (politologai pastebi, kad už nacionalistines partijas neretai balsuoja žemesnių, nuskriaustų socialinių sluoksnių atstovai – Izraelio atveju tai yra iš arabiškų kraštų kilusios žydų bendruomenės, taigi ne-aškenaziai). Jie, tikėtina, ir sudarysiantys prielaidas žydiško nacionalizmo transformacijai, kad ir kokiai skausmingai ir sunkiai pasiekiamai (turint omeny straipsnyje išvardintas šio nacionalizmo susidarymo prielaidas).

Tad ar ir kaip minėta transformacija atvertų kelius taikai? Kodėl ji apskritai yra reikalinga?

Taikaus dviejų valstybių sambūvio link

Atsakymas į pastaruosius klausimus yra svarbus ne tik dėl to, kad jis yra tiesiogiai susijęs su nausėdijų Vakarų Krante problema, po truputį žlugdančia palestiniečių arabų valstybės įkūrimo galimybes. Totalinis tautiškumas ne tik atitolina sprendimą dėl tokios valstybės sukūrimo – jis patį šių dviejų valstybių potencialų sugyvenimą daro itin komplikuotą.

Totalinis tautiškumas reiškia perskyrimą ir atskyrimą, kurį šiandien reprezentuoja kelių metrų aukščio siena, atkertanti laisvą judėjimą tarp palestiniečių gyvenamų teritorijų Vakarų Krante ir Izraelio, Rytų Jeruzalės ir svarbiausių žydų nausėdijų. Apie atskirtį byloja ir griežtas Izraelio atsisakymas spręsti palestiniečių pabėgėlių, norinčių sugrįžti į Izraelį, problemą.

Net jei Palestinos arabų valstybė būtų įkurta dabartiniame Vakarų Krante ir Gazos Ruože, ši teužimtų 22 proc. istorinės Palestinos teritorijos. Nemaža dalis palestiniečių arabų tai greičiausiai laikytų jų pralaimėjimo įtvirtinimu, o ne pergale. Jų manymu, jie yra etninio valymo dabartinio Izraelio žemėje aukos, taigi Palestinos valstybės sukūrimas, palestiniečių akimis, reikštų jų silpnumo įrodymą.

Tuo tarpu pasaulietiškesnis Izraelis – respublikoniškas, užtikrinantis visų piliečių lygybę, remiantis visų pirma politinės Izraelio tautos sukūrimą – galėtų šį pralaimėjimo jausmą numalšinti. Žinoma, Izraelis turėtų likti žydų valstybe, bet kultūrine, o ne politine prasme. Daugiau nei dvidešimt procentų Izraelio gyventojų yra nežydai, ir tautinių mažumų skaičius tik didėja. Joms būtina užtikrinti lygiavertį demokratinį dalyvavimą šalies politiniame gyvenime, tuo pačiu suteikiant galimybę Vakarų Kranto ir Gazos Ruožo arabams patiems statyti savo valstybės pamatus.

Kito kelio nėra: jeigu šios teritorijos netaps nepriklausoma Palestinos arabų valstybe, o bus prijungtos prie Izraelio, tuomet Izraelis arba turės suteikti palestiniečiams Izraelio pilietybę (tai reikštų, kad Izraelis nuo to momento nebus žydiškas nei kultūriškai, nei politiškai), arba paversti juos antrarūšiais ir beteisiais šalies gyventojais (dabartinėje status quo situacijoje panašiai ir yra). Kaip pernai pabrėžė Antony Lermanas daug atgarsio sulaukusiame straipsnyje „The New York Times“, liberalusis sionizmas negali palaikyti nieko kito, kaip dviejų valstybių sukūrimą, antraip Izraelis negalės išlikti žydiškas, nepažeisdamas žmogaus teisių ir demokratiško valdymo principų.

Taigi iš tiesų atviras ir pilietines laisves puoselėjantis Izraelis turėtų šansą išsaugoti taikų sambūvį su kaimynine Palestinos valstybe, tuo pačiu išsaugodamas savo kultūrinę tapatybę. Praktiškai toks demokratinis Izraelio atvirumas galėtų reikštis įvairiai: bent nedidelėmis galimybėmis daliai palestiniečių arabų pabėgėlių (pavyzdžiui, gimusių Izraelyje), palikusių šalį po 1948-ųjų metų karo, sugrįžti į Izraelį; arabų kalbos ir arabų kultūros rėmimu; kuo geresnių galimybių arabams įsidarbinti Izraelyje užtikrinimu; bendrų pajėgų, galinčių saugoti sieną su Libanu ar Sirija, sukūrimu; dviejų šalių ekonominės ir muitų sąjungos sukūrimu; bendros transporto infrastruktūros plėtojimu ir t.t.

Tokiame Izraelyje, žinoma, nebūtų įmanoma atšaukti arabų kalbos kaip valstybinės kalbos ir suteikti jai „specialų statusą“; toks Izraelis turėtų sustabdyti nausėdijų plėtrą; toks Izraelis negalėtų būti tik žydų ir tik žydams. Izraelis turėtų permąstyti savo „unikalųjį ir keistąjį“ modernųjį žydiškąjį nacionalizmą. Tikimybė, kad šalia liberalesnės žydų valstybės galės taikiai gyvuoti ir Palestinos arabų valstybė, yra kur kas didesnė.

O totalinio tautiškumo Izraelis palestiniečių arabų akyse visuomet išliks kaip jų pralaimėjimo žymuo. Dar daugiau – jis galutinai nutols ir nuo gana liberalios žydų diasporos Vakaruose.

Vilniaus savivaldybė leidimo tautinio jaunimo organizuojamoms eitynėms (Vasario 16-sios 100-mečio proga!!!) nedavė

Komentarų nėra: