Beveik 80 tūkstančių litų. Tokią sąskaitą už operaciją, kai 240 pareigūnų Garliavoje surengė šturmą ir įvykdė teismo sprendimą perduoti dukterį Laimutei Stankūnaitei, buvusiai mergaitės globėjai Neringai Venckienei parengė policija. Šis veiksmas gali tapti precedentu, kuriuo remiantis nepaklūstantys valstybei bus priversti plačiai atverti pinigines.
Bastiliją ėmė daugiau ar mažiau negu 240?
Per mažai pripaišė, matyt, paveikslan.
Šis veiksmas gali tapti precedentu, kuriuo remiantis nepaklūstantys valstybei bus priversti plačiai atverti pinigines.
O kas valstybei piniginę atveria?
Kai buvau biznierius, ėmė ir nuskaičiavo tiesiai iš sąskaitos, banke, mokesčių inspekcija trente mille baudos už neva laiku nesumokėtą muito mokestį. Mat, premjeras Gediminas Vagnorius buvo paskelbęs žiaurią akciją. Laksčiau muitinėn, radau savo įmonės bylą už kitų bylų spintoj užkritusią, o joje - muitinės viršininko leidimą sumokėti tuos muito mokesčius atidėtu, regis, dvigubai ilgesniu terminu (buvo toks potvarkis tuomet). Vėl laksčiau, daugsyk, kol geroji valdžia mano įmonės pinigus tai įmonei grąžino, greit grąžino, gal po 3 mėnesių. Juokingiausia, kad tas pasigestasis muito mokestis pinigų neteisėto pasisavinimo metu jau buvo sumokėtas, ir mokesčių inspekcija tai žinojo - ji "nudrožė" tik baudą už nelaiku (net pora savaičių vėliau! - tiek laiko neva vėlavau) sumokėtą mokestį; tame ir slypėjo Gedimino Rūsčiojo akcijos žiaurumo užmanymas.
Jokių delspinigių ar atsiprašymų, žinoma kad nesulaukiau.
Nes tokiais atvejais valdžia virsta Tėvyne, kurią reikia mylėti ir ginti.
Bet ne atvirkščiai.
Vėliau bankas, kuriame įmonė turėjo sąskaitą (tuomsyk rūpestingoji valdžia liepdavo tik vieną sąskaitą - taip išeitų, viename banke - įmonei teturėti) bankrutavo, soixante mille "nunešė", šitų niekas negrąžino, valdžia nutaisė miną, kad ji "ne prie ko".
Kaip ir dabar. Ta pati "Ernst & Young" ir Lietuvos banką auditavo, ir auditoriaus pavardė ta pati.
Dar vėliau ėmė vagišiai vogti mano sandėlį, iš viso - koks sutapimas - quatre-vingt mille litais nugvelbė. Pastebėjęs vagystes, pritaisiau, kaip dabar sako, sergėjimo sistemų, pripirkau vaizdo kamerų ir įrašymo įrenginių, net vienas toks pažįstamas nusišaipė:
- Save filmuosi?
Galop, stebėdamas įvykių eigą, išskaičiavau datą, kada, mano spėjimu, naktį neprašyti svečiai mano sandėlį vėl aplankė. Nuvažiuoju saugos firmon, kuri mane už mano pinigus saugojo, prašau jos įrašų už mėnesį. Kitą dieną juos gaunu, visos dienos surašytos, tik tos vienos nėra.
- Kodėl tos dienos nėra? - klausiu.
- Kompiuteriai sugedo, - sako man tos saugos firmos, bene pirmosios oficialios policijos rėmėjos, darbuotojas.
- O kodėl avarinis signalizacijos suveikimas (tokiu atveju man firma skambindavo, pranešdavo apie tokį įvykį, klausdavo, ar atvažiuosiu apžiūrėti) užkoduotas penketu, taip pat, kaip ir mano sandėlin atėjimas (ne aš vienas tokią teisę turėjau)? - klausiu.
- Taip programeris užprogramino, - sako mano sargas.
Kaip tada atskirti vagį nuo šeimininko?
A?
Įdomūs tie popieriai - tokio avarinio savininko.
Ką bedarysi, einu policijon, rašau pareiškimą, reikalą popieriuj išdėstau, taip ir šitaip, va ir va kaip. Po kurio laiko, gal po mėnesio, dusyk mano popierį perdavus kitam tyrėjų padaliniui, žiūriu, kad gerb. pareigūnai jau mane patį tampo savo klausimais, o klausimai visai "ne į temą", mano raštu išdėstytą.
Tiek ir naudos buvo, kad vagystės liovėsi, suma ties quatre-vingt mille stabilizavosi.
Mielieji oligarchai!
Taip žmogus ir imi stebėtis žmonišku uniformuotų žmonių elgesiu.
Nes pamiršti, kad žuvis pūva nuo galvos.
Negi drįsi šitaip pagalvoti?
Taigi, trumpai.
Sutinku, kad šituos mano quatre-vingt mille ir anuos soixante mille valstybė paimtų iš tų vagių, kurių jos tarnybos nenužiūrėjo, nuog jų neapsaugojo, jei ir jų ieškojo (o ne juos saugojo), tai nesurado, ir atiduotų tuos mille ne man, o policijai, už išlaidas, patirtas ne prancūzų Bastiliją, bet Lietuvos teisėjos namą šturmuojant.
Kadangi mūsų litas per tuos beveik du dešimtmečius kelissyk nuvertėjo, tuos kelis cent mille, kurie liks nuo šitų mille, atiduokit, kad locka, ubagams.
O kas toliau?
Vingt mille lieues sous les mers.
Ar tai - išeitis?
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą